Egipto istorija
Šis straipsnis apie Egipto teritorijos istoriją nuo šalies islamizavimo (VII a.). Apie ankstesnę istoriją skaitykite straipsnyje Senovės Egipto istorija.
Egipto istorija – Egipto teritorijos ir valstybės istorija. Ji gali būti skirstoma į du didelius laikotarpius: Senovės Egipto istorija iki VII a. ir islamiško Egipto istorija. Islamiškuoju laikotarpiu Egipto teritorija buvo valdoma įvairių tautų: arabų, turkų, prancūzų ir britų.
Visiškai nepriklausoma valstybe Egiptas tapo tik po Antrojo pasaulinio karo, kada karinio perversmo metu buvo pašalintas karalius Farukas I, o 1953 m. šalis paskelbta respublika. Po šio perversmo valstybė nutraukė Egipto karalystės laikotarpiu buvusį britų monopolį tvarkant santykius su užsienio šalimis.
Skirstymas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Ilga Egipto istorija skaidoma, ji visa aprašoma atskiruose straipsniuose, skirtuose atskiriems Egipto istorijos periodams:
- Egiptas arabų valdžioje: 639–1517 m.
- Egiptas Osmanų imperijos valdžioje: 1517–1805 m.
- Egiptas valdant Muhamedui Ali ir jo paveldėtojams: 1805–1882 m.
- Modernioji Egipto istorija: nuo 1882 m.
Arabų ir Osmanų Egiptas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Po trumpo persų valdymo, Bizantija užėmė Egiptą ir valdė iki 639–642 m., kada arabų Kalifatas užkariavo Egiptą. Senieji egiptiečiai savo naująją religiją maišė su senaisiais tikėjimais, buvusiais iki įžengiant arabams. Taip atsirado sufizmo judėjimas, jis išliko iki šių dienų.
Šešis šimtus metų Egiptą valdė Kalifato paskirti valdytojai. Fatimidų laikais Egipto sostinė buvo Kairas. Famidus pakeitė Ajubidų dinastija. Pastarąją apie 1250 m. karine jėga nuvertė, o Egiptą pradėjo valdyti mameliukai, turkų-čerkesų kilmės karių kasta. Mameliukai sugebėjo atremti mongolų išpuolius. Jie valdė iki 1517 m., kai Egiptą užėmė Osmanų imperija.
XIV a. viduryje Juodoji mirtis nužudė 40% egiptiečių.[1]
Osmanų valdymas sužlugdė Egipto visuomenę ir ekonomiką. Portugalai perėmė Egipto turėtus prekybos kanalus. 1687–1731 m. teritorijoje buvo užfiksuoti šeši bado laikotarpiai.[2] Per 1784 m. badą mirė šeštadalis Egipto gyventojų.[3]
1798 m. įžengė Napoleonas Bonapartas, vadovavęs prancūzų invazijai į Egiptą. 1801 m. išvijus prancūzus, ketverius metus turkai, mameliukai ir britai varžėsi, kam teks teritorijos valdžia. Per šį chaosą iškilo albanas Muhamedas Ali Paša iš turkams tarnavusių albanų karių pajėgų. Jį Osmanų sultonas pripažino Egipto valdytoju 1805 m. Šis pripažinimas tebuvo fikcija, turkai vis vien buvo išvyti ir Muchamedo Ali dinastija valdė iki 1952 m. Ilgainiui ši dinastija tapo britų marionete, mainais už teisę valdyti.[4]
Muhamedas Ali Paša užėmė Šiaurės Sudaną (1820–1824 m.), Siriją (1833 m.), dalį Arabijos ir Anatolijos. 1841 m. Europos jėgos privertė daugumą užkariavimų grąžinti Osmanų sultonui, bet leido pasilikti Sudaną. Didžiausias jo karinių ambicijų palikimas buvo Egipto modernizacija. Norėdamas perimti europines technologijas, karalius siųsdavo studentų į Europą, kviesdavo iš ten pirklius. Jis skatino plėtoti pramonę, žemės drėkinimą, transportą. 1820 m. pradėta auginti medvilnę, o jau šimtmečio pabaigoje pastaroji tapo gausiausiai auginama bei pelningiausia auginamoji kultūra Egipte.
Britų Egiptas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Britų valdymas prasidėjo 1882 m. rugsėjį, kai jie nugalėjo Egipto armiją Tel el-Kebiro mūšyje, o užsibaigė 1952 m., kada po revoliucijos šalis tapo respublika, o britų patarėjai pašalinti iš valdymo.
Po Ali Pašos valstybę valdė jo sūnus Ibrahimas Paša (1848 m.), anūkas Abasas Hilmi I (1848–1854 m.), o po to Muchamadas Saidas (1854–1863 m.), Ismailis Paša (1863–1867 m.). Abasas garsėjo savo atsargumu, Saidas ir Ismailas išlaidumu.
Sueco kanalas buvo iškastas Egiptui bendradarbiaujant su prancūzais 1869 m. Dėl šio bei kitų brangių projektų Egiptas liko skolingas Europos bankams dideles sumas, tad vietinius gyventojus prislėgė didelė mokesčių našta. Todėl 1875 m. Ismailis buvo priverstas parduoti Egiptui priklausiusią kanalo dalį britams. Be to, per trejus metus Egipto ministrų kabinete atsirado britų ir prancūzų kontrolieriai, kurie valdė šalį finansiškai.
Nepasitenkinimas Ismailo valdymu ir europiečiais valdžioje darė įtaką pirmosios nacionalistų grupuotės, kuriai vadovavo Ahmad Urabi, atsiradimą 1879 m. Ahmad Urabi buvo dvasininkas, norėjęs demokratinių reformų ir parlamentinės kontrolės iždo klausimais. 1882 m. išsigandusios Prancūzija ir Didžioji Britanija pasiuntė kariuomenę, subombardavo Aleksandriją, nugalėjo egiptiečių armiją Tel el-Kebiro mūšyje. Taip Egiptas tapo britų protektoratu, o Ismailo sūnus Taufikas – britų marionete valdant karalystę.
1914 m. Egipto protektoratas tapo oficialiu dariniu. Kad oficialiai būtų sumažinta Osmanų sultono galia musulmoniškame pasaulyje, Egipto valdovui buvo suteiktas sultono titulas. Tituluota sultonu todėl, kad Osmanų imperija rėmė Centrinių valstybių sąjungą per Pirmąjį pasaulinį karą ir dėl to buvo britų priešai.[5] Abasas Hilmi II buvo nuverstas, sultonu tapo jo dėdė Ahmadas Fuadas.[6]
1906 m. Dinšavėjaus incidentas papiktino egiptiečius, daugelis jų prisidėjo prie nacionalistų. Po Pirmojo pasaulinio karo Saad Zaghlul vadovavo Wafd partijai, ji laimėjo vietinius parlamento rinkimus. Kai britai ištrėmė Zaghlulą į Maltą 1919 m. kovo 8 d., Egipte kilo pirmoji moderni revoliucija. Britus nušalino nuo valdžios, o Egiptas paskelbė nepriklausomybę nuo Britanijos 1922 m. vasario 22 d. Įkurta Egipto karalystė.
1923 m. buvo priimta nauja konstitucija, įvedusi parlamentinę santvarką. Saad Zaghlul tapo premjeru 1924 m. Egiptiečiai ir britai 1936 m. pasirašė sutartį, pagal kurią iš Egipto buvo išvestos britų karinės pajėgos, išskyrus Sueco kanalo zoną. 1952 m. įvyko perversmas, karalius Farukas I buvo nuverstas, sostas ir valdžia buvo perduoti jo sūnui Fuadui II.
Britai iš šalies pasitraukė 1954 m.
Nepriklausomybė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1953 m. birželio 18 d. Egiptas buvo paskelbtas respublika, generolas Muhammad Naguib tapo pirmuoju prezidentu. 1954 m. jį nuvertė Gamal Abdel Nasser, o 1956 m. birželio mėnesį pastarasis tapo prezidentu. Jis nacionalizavo Sueco kanalą 1956 m. birželio 26 d.
1958 m. Egiptas ir Sirija susijungė į Jungtinę Arabų respubliką. Tačiau unija gyvavo labai trumpai,1961 m. Sirija atsiskyrė nuo Jungtinės respublikos. Jungtinė Arabų respublika taip pat turėjo konfederacijos sutartį su Šiaurės Jemenu. Tačiau pastarojoje įvyko perversmas, ir 1962 m. ji atsiskyrė, tapdama Jemeno Arabų Respublika
Per Šešių dienų karą 1967 m. Izraelis užėmė Sinajaus pusiasalį ir Gazos Ruožą. Po prezidento Nasero mirties, Anwar Sadat tapo Egipto prezidentu 1970 m. Šaltojo karo metu Sadatas perbėgo į amerikiečių pusę bei išvijo sovietų patarėjus 1972 m. Jo valdymo laikotarpiu šalis sustiprėjo ekonomiškai, tačiau prieš piliečius buvo vykdomos įvairios represijos.
1973 m. Sirija ir Egiptas buvo netikėtai užpuolę Izraelį, nes pastarasis buvo okupavęs Sinajaus pusiasalį ir Golano aukštumas. JAV ir Tarybų Sąjunga įsikišo į karą. Nors karas baigėsi lygiosiomis, Sadatas atgavo Sinajaus pusiasalį mainais už taiką.
1977 m. Sadatas lankėsi Izraelyje. 1979 m. Izraelis pasitraukė iš Sinajaus pusiasalio. Už izraelio valstybės pripažinimą, Egiptas buvo išmestas iš Arabų Lygos, tačiau taiką rėmė daugelis Egipto gyventojų. 1981 m. prezidentą nužudė fundamentalistai. Jo įpėdiniu tapo Hosnis Mubarakas.
2011 m. Egipto revoliucija nuvertė prezidentą Hosnį Mubaraką.
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Egypt – Major Cities, U.S. Library of Congress
- ↑ Donald Quataert (2005). The Ottoman Empire, 1700–1922. Cambridge University Press. p. 115. ISBN 0-521-83910-6.
- ↑ „Icelandic Volcano Caused Historic Famine In Egypt, Study Shows“. ScienceDaily. 22 November 2006
- ↑ Nejla M. Abu Izzeddin, Nasser of the Arabs, published c. 1973, p 2.
- ↑ Anglo French motivation: Derek Hopwood, Egypt: Politics and Society 1945–1981. London, 1982, George Allen & Unwin. p 11.
- ↑ James Jankowski, Egypt, A Short History, p. 111
| ||||||||||||||||
Alžyras · Angola · Beninas · Bisau Gvinėja · Botsvana · Burkina Fasas · Burundis · CAR · Čadas · Dramblio Kaulo Krantas · Džibutis · Egiptas · Eritrėja · Etiopija · Gabonas · Gambija · Gana · Gvinėja · Kamerūnas · Kenija · Komorai · Kongas · Kongo DR · Lesotas · Liberija · Libija · Madagaskaras · Malavis · Malis · Marokas · Mauricijus · Mauritanija · Mozambikas · Namibija · Nigerija · Nigeris · Pietų Afrika · Pietų Sudanas · Pusiaujo Gvinėja · Ruanda · San Tomė ir Prinsipė · Seišeliai · Senegalas · Siera Leonė · Somalis · Sudanas · Svazilandas · Tanzanija · Togas · Tunisas · Uganda · Vakarų Sachara · Zambija · Zimbabvė · Žaliasis Kyšulys
Afganistanas | Armėnija | Azerbaidžanas | Bahreinas | Bangladešas | Brunėjus | Butanas | Egiptas | Filipinai | Gruzija | Indija | Indonezija | Iranas | Irakas | Izraelis | Japonija | Jemenas | Jordanija | Jungtiniai Arabų Emyratai | Kambodža | Kataras | Kazachija | Kinija | Kipras | Kirgizija | Kuveitas | Laosas | Libanas | Malaizija | Maldyvai | Mongolija | Mianmaras | Nepalas | Omanas | Pakistanas | Pietų Korėja | Rytų Timoras | Rusija | Saudo Arabija | Singapūras | Sirija | Šiaurės Korėja | Šri Lanka | Tadžikija | Tailandas | Turkija | Turkmėnija | Uzbekija | Vietnamas